1954–1956 m. pilies rytinį korpusą tyrinėjo archeologas K. Mekas. Šio etapo tyrimai buvo fragmentiški. Kasti šiaurės rytų bokšto pamatų bei rytinio korpuso vidaus šurfai. Rasta koklių, plytų, indų šukių, tačiau radiniai nebuvo moksliškai įvertinti ir sutvarkyti.

1959–1960 m. vakarinio, šiaurinio ir rytinio korpusų aplinką tyrinėjo archeologė E. Milčiūtė. Ji nustatinėjo pamatų storį ir gylį, žemės sluoksnių susiklostymą. Tyrinėjimų metu buvo nustatytas šiaurinio korpuso plotis ir jo jungtis su vakariniu korpusu, rastos pertvarinių sienų vietos, laiptinių į rūsį liekanos, atkasta rytinio korpuso išorinė siena, išaiškintos angų konstrukcijos, surasti sanitariniai mazgai.  Kultūriniuose šio dvaro sluoksniuose rasta XVI a. puodyninių ir plokštinių krosnių koklių fragmentų, XV–XVI a. buitinės keramikos.

Kartu su restauravimo darbais Paminklų konservavimo instituto Kauno skyriaus archeologas Algirdas Žalnierius 1994 ir 2002 m. vykdė archeologinius tyrinėjimus, kurie telkėsi vakarinio, šiaurinio ir rytinio korpusų aplinkoje. 1994 m. tyrinėjimų metu iki XVII–XVIII a. grindų lygio išvalytos rytinio korpuso patalpos, aptikti ankstesni medinio dvaro kultūriniai sluoksniai. Prie vakarinio korpuso sienos rastos dviejų lauko riedulių grindinių liekanos ir nenustatytos paskirties sienos pamatas, sumūrytas vėlesnių perstatymų metu. Prie rytinio korpuso rasti dviejų „U“ raidės formos konstrukcijos išviečių pamatai iš pirmojo statybos etapo. Ties centrine vakarinio korpuso dalimi rastos čia stovėjusio pastato pamatų liekanos.

2011 m. tyrinėjimus vykdė Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros ekspedicija (vad. A. Malonaitis). Taip pat dalyvavo šios katedros archeologai I. Vaškevičiūtė ir M. Vitkūnas, Jurbarko krašto muziejaus archeologas M. Jakelaitis. Darbus atliko Istorijos specialybės I, III ir IV kursų studentai. Talkino keletas Vytauto Didžiojo universiteto studentų. Darbų plotas siekė daugiau kaip 3500 m², detalieji tyrimai apėmė apie 2000 m².

Ištyrus visą pilies kiemą, patikslinta vietos chronologija. Ant įžemio viršaus rastas galinis gremžtukas rodo, jog vietovė buvo gyvenama jau akmens amžiuje. Kiti radiniai atspindi istorijos etapus nuo XVI a. (plokštinių koklių duženos) iki pat XXI a. (pamestos monetos ir kiti daiktai paviršiuje). Skiedinio ir plytų duženų sluoksnyje rasta romėniška Gordiano III (238–244 m.) moneta laikytina ten atsitiktinai patekusiu dirbiniu.